1. Parašykite mums

Ką mokykla turėtų duoti jaunam žmogui?

Šiandien privalomasis pagrindinis mokslas Lietuvoje (ir bet kur pasaulyje) išgyvena ne pačius geriausius laikus. Programos neretai neatitinka gyvenimo aktualijų, mokytojams kartais trūksta kompetencijos, moksleivių galvos užkraunamos begale informacijos, kurios nė vieno procento jie nesugeba panaudoti už mokyklos ribų. O ar ne gyvenimui vaikai ruošiami? Ar kasryt leisdami savo atžalą į mokymo įstaigą nesiviliate, kad mokykla duos pamatus jo sėkmei ateityje? Gyvenant informaciniame amžiuje niekas nežino, kas mūsų laukia rytoj, iš principo ir tokia griozdiška bei biurokratinė švietimo sistema negali žinoti. Šis straipsnis yra apie tai, su kokiomis dar problemomis susiduriama mokykloje ir kokių konkrečiai žingsnių mes galėtumėm imtis, kad situacija pasikeistų.

Mano nuomone, šiuolaikinė mokykla turėtų pasižymėti šiais bruožais:
1. Mokymasis pagal kiekvieno moksleivio individualų mokymosi/informacijos įsisavinimo tipą;
2. Daugiau praktinių užsiėmimų, pamokos orientuotos į praktinį pritaikymą gyvenime (verslas, investavimas, psichologija).
3. Kritinio mąstymo lavinimas.
4. Kūrybingumo lavinimas.
5. Platus intelekto lavinimas – visapusiškos asmenybes ugdymas.
6. Daugiau pamokų, kurias vestų savo sričių ekspertai – praktikai.
7. Dalykai, įgalinantys greitai ir efektyviai įsisavinti didelius kiekius informacijos (atminties lavinimo, greitojo skaitymo metodai).

Aptarkime kai kuriuos iš šių punktų.

Mokymasis pagal kiekvieno moksleivio individualų mokymosi/info įsisavinimo tipą.
Kiekvienas žmogus individualus, lygiai taip pat skirtingai mes ir geriausiai įsisaviname informaciją. Vieni turi dominuojantį vizualinį pojūtį, todėl jie geriausiai išmoksta, kai žiūri vaizdinę mokomąją medžiagą. Kiti – audialai, jiems geriausia klausytis audioprogramų. Treti – kinestetikai – geriausiai įsisavina tai, prie ko galėjo fiziškai prisiliesti, sudėlioti, sukonstruoti, pačiupinėti. Žmonės skirtingi, tačiau mokykla, kaip bebūtų keista, universali. Mano pasiūlymas būtų į klases skirstyti ne tik pagal pasirinktą profilį, tačiau ir pagal dominuojantį informacijos įsisavinimo būdą.
Iliustruosiu vienu pavyzdžiu. Kažkada Didžiojoje Britanijoje mokyklą lankė mergaitė vardo Gillian Lynne. Mokytojų akyse ji buvo beviltiška, mergaitė visiškai negalėdavo susikaupti, nusėdėti vietoje, savo elgesiu dažnai blaškydavo klasiokų dėmesį. Mokslai jai sekėsi prastai, netgi manyta, kad ji atsilikusi. Todėl ne kartą į mokyklą tekdavo atvykti mergaitės tėvams, ir kartu su mokytojais spręsti, ką daryti su neklaužada vaiku. Kartą mokytoja ir mama paprašė Gillian palaukti klasėje, kol jos pasišnekės gretimoje patalpoje. Klasėje buvo įjungtas radijas, grojo muzika. Grįžusios moterys išvydo be perstojo šokančią mergaitę. Pažiūrėjusi keletą minučių mokytoja tarė: „Gillian yra normali. Ji šokėja.“ Pasirodo, tam kad jaustųsi gyvybinga ir galėtų mokytis mergaitė turėjo nuolatos judėti. Tai pakeitė jos gyvenimą. Tėvai nuvedė Gillian į baleto mokyklą. Šiandien ji žymi balerina, choreografė, per savo karjerą gavusi daugybę apdovanojimų, ruošusi choreografiją tokiems miuziklams „Katės“ ir „Operos fantomas“.
Žurnalistas, rašytojas ir antrepreneris, „Ted“ premijos laureatas Dave Eggers pritaria, kad informacijos pateikimą reikėtų pritaikyti prie kiekvieno moksleivio individualaus gebėjimo mokytis. Tuo tikslu San Franciske jis yra įkūręs mokymosi namus „826 Valencia“, į kuriuos moksleiviai bet kada panorėję gali užsukti ir individualiai dirbti su ten budinčiais mokytojais. Kuo jis skiriasi nuo individualių mokytojų konsultacijų ar korepetitorių paslaugų Lietuvoje? Tuo, kad mokytojai turi kiekvieno iš moksleivių dosje ir prie jo pritaiko mokymosi procesą, be to centre sukurta kūrybinga mokymosi aplinka.

Kūrybingumo lavinimas. Visapusiškos asmenybės ugdymas.
Kūrybingumas, vaizduotė gyvenime yra ne mažiau svarbus veiksnys nei loginis mąstymas. Pagalvokite, jei vadovaujatės tiktai logika, tai panaudojate tik pusę savo protinių galimybių, fiziologiškai aktyviausiai dirba tik kairysis smegenų pusrutulis. Geriausias protinio darbo efektyvumas pasiekiamas, kai vienodai aktyviai veikia visos smegenys. Kūrybingi žmonės daug pasiekia ne tik mene, tačiau ir versle bei daugelyje kitų sričių. Pažvelkite į mažus vaikus. Fantazija jie tikrai nesiskundžia. Kodėl? Todėl, kad žemesnėse klasėse jie mokomi per žaidimą, vaizduotės lavinimą. Tačiau kas atsitinka vėliau? Nuo penktosios ir aukštesnių klasių jauni žmonės susiduria su griežtomis mokymosi taisyklėmis, disciplinomis, labai aiškiu skirstymu, kurie dalykai yra svarbesni, o kurie mažiau svarbūs. Dailė, muzika, šokiai paliekami antrame plane, jei iš viso yra galimybė juos lankyti. Jaunas žmogus dar per jaunas pats apsispręsti, kuo nori užsiimti gyvenime, dar nepasiruošęs daryti drąsius sprendimus, todėl paprasčiausiai tampa tokiu kaip ir visi. Paprastai pasakius, tradicinėje mokykloje žudomas jo individualumas ir kūrybiškumas. Pramoniniam amžiui pritaikyta švietimo sistema užgožia moksleivio asmenines stipriąsias savybes. Švietimas vis dar gyvena praeitame amžiuje, kuriame baigęs universitetą ir pagal specialybę įsidarbinęs didelėje kompanijoje gali būti tikras dėl savo ateities. Dabar kiti laikai. Susiduriame su švietimo infliacija. Kiek studentų, gavusių baigimo diplomą įsidarbina pagal specialybę? Kiek moksleivių, studentų gali drąsiai pasakyti, kad mokymo įstaigoje gavo žinių, kurias išklausę gali pritaikyti realiame gyvenime? Statistika byloja, kad technologijų srities trečiakursis gali iš galvos išmesti pusę pirmame kurse įsisavintos informacijos, nes ji jau intelektualiai pasenusi. Ar daug sutinkame pedagogų, kurie geba keistis kartu su gyvenimu? Ne. Pati sistema yra stagnatiška. Ji kuria moksleivius, kurie mokykloje atpranta būti savimi, atpranta kūrybiškai mąstyti. Todėl ir specialybes renkasi tas, kurios yra „perspektyvios“ ir „užtikrinančios“ turtingą ateitį. Tačiau kiek realiai teisininkų ar finansininkų reikia? Ar ne didesnis poreikis šiame informaciniame amžiuje yra kūrybingiems žmonėms, sugebantiems rasti netradicinius sprendimo būdus besikeičiančiame pasaulyje?
Išeitis yra. Nežlugdykime vaikų vaizduotės mokykloje. Matematika, gimtoji ir užsienio kalbos yra svarbu. Tačiau kodėl jos yra svarbiau už dailę, muziką, lipdymo meną, aktorinio užsiėmimus, šokių pamokas? Kodėl tai yra užklasiniai užsiėmimai ir už juos tėvai turi papildomai mokėti? Kas nusprendė, kad lavinti logiką ir kaupti įvairaus pobūdžio (dažnai pasenusias) žinias yra svarbiau negu puoselėti vaizduotę? Juo labiau, kad jaunas žmogus pats negali pasakyti, ką jam labiausiai patinka veikti kol visko neišbandė. Tai kaip už jį gali nuspręsti sistema? Sudarykime sąlygas mokyklose vaikams nors išbandyti tai, kas jiems įdomu. Begalė tyrimų patvirtina, kad pavyzdžiui užsiimant menais žmonės atsipalaiduoja, susibalansuoja abiejų smegenų pusrutulių darbas, todėl pasiekiamas geresnis protinis aktyvumas.
Mano jau minėtas David Eggers „Ted“ (www.ted.com) premiją gavo už tai, kad išsakė idėją surinkti 1000 pavyzdžių iš viso pasaulio, kaip skirtingose valstybėse lavinamas moksleivių kūrybingumas. Jas peržvelgti galite http://www.onceuponaschool.org, daugelį jų pritaikyti galime ir Lietuvoje. Aš paminėsiu tik keletą man įdomiausių: išvyka į mobilių telefonų gamyklą, leidžiant moksleiviams patiems išardyti ir sukonstruoto mobiliuosius telefonus; prezentacija apie džiazą, muzikuojant kartu su moksleiviais; kūrybingumo pamokos, vedamos daug pasiekusių antreprenerių ir daugelis kitų.

Kritinio mąstymo lavinimas bei pamokos, orientuotos į praktinį pritaikymą gyvenime.
Mokyklose vaikai verčiami į „informacijos kaupimo mašinas“, visiškai neparodant kur konkrečiai ir kaip tas žinias jie galėtų pritaikyti realiame gyvenime. Kitaip ir būti negali, nes dauguma mokytojų patys to nežino. Kaip teigia profesorius Ken Robinson, galime užtikrintai pasakyti tik vieną dalyką – kad nė vienas žmogus pasaulyje nežino kas bus ateityje. Vertybės, gyvenimo būdas, žmonių poreikiai taip greitai keičiasi, kad negali būti tikras dėl daugelio dalykų. Šiandien turi darbą, ryt žiūrėk, jau nebe. Nes daugelis paslaugų keliasi į internetą, vis daugiau žmonių labiau gyvena „second life“ nei realųjį. Todėl, mano nuomone, mokyklose visų pirma reikėtų mokinti kritiškai mąstyti, suteikti moksleiviams galimybę kvestionuoti daugelį pamatinių „tiesų“. Įsivaizduokite Albertą Einšteiną mokykloje. Keldamas „kvailus“ klausimus turbūt jis buvo tikras mokytojų „galvos skausmas“. Ar šiandien turėtumėm reliatyvumo ir kitas teorijas, daugelį išradimų, jei jų kūrėjai mokykloje būtų paklusę sistemai? Pasaulis tobulėja ieškančių žmonių dėka, ir ateitis priklauso būtent jiems. Tad kodėl jau šiandien neugdyti moksleivių kritinio mąstymo, gebėjimo kelti klausimus bei formuoti savo nuomonę. Daugiau individualaus darbo, diskusijų, mokomųjų žaidimų, praktinių situacijų analizės – tai tik keletas lengvai įgyvendinamų būdų.

Daugiau pamokų, kurias vestų savo sričių ekspertai – praktikai.
Kaip manote, ar daug naudingų žinių moksleivis gauna mokykloje, kurioje dėsto mokytojai, patys savo žinių bagažo neatnaujinę kokį dešimtmetį? Ar ne geriau jiems būtų klausytis kasdien sėkmingai savo žinias realiame gyvenime pritaikančių žmonių? Tebūnie tai verslininkai, vietoj tradicinių ekonomikos mokytojų, matematikos mokytojai, gebantys moksleivius supažindinti su investavimo pradmenimis, profesionalūs psichologai padedantys atrasti save bei suvokti bendravimo esmę. Ir galiausiai, efektyvaus mokymosi ekspertai, parodantys, kaip daugiau informacijos galima įsisavinti per mažesnį laiko tarpą.

Jau šiandien Lietuvoje yra privačių mokyklų, kuriose vaikai gali „pačiupinėti“ mano minėtų dalykų. Tačiau daugelis jų orientuotos daugiausia į finansinę pusę, psichologiją, gebėjimą mokytis bei kūrybingumą paliekant nuošalyje. Šioms spragoms užlopyti buvo sukurtas „Svajonių mokykla“. Ji atsirado iš idėjos sukurti mokyklą, į kurią moksleiviai eitų savo noru, nes ten sukurta optimali mokymosi aplinka, ugdomas pasitikėjimas, moksleiviai supažindinami su sėkmės ir lyderystės nuostatomis bei motyvuojami mokymuisi, puoselėjamos tokios vertybės kaip inovatyvumas, kūryba, bendravimas, talentų lavinimas. Paskaitas veda profesionalūs lektoriai, psichologai, verslininkai, aktoriai, kovos menų atstovai.

Aš tikiu, kad kartu mes galime lemti Lietuvos ateitį, ugdydami sėkmingų jaunų žmonių kartą.

Laurynas Pečkaitis
„Svajonių mokyklos“ vadovas